Anksčiau labai didžiavausi savo kategoriškumu. Taip oriai ir užtikrintai išrėždavau: „Negaliu pakęsti geriančių“, „Nesuprantu, kaip moterys gali gyventi su alkoholikais“, „Kodėl žmonės nesusimąsto apie vaikus, juk tiek žalos jiems daro girtaudami“. Taip buvo anksčiau.
Dabar yra kitaip.
Kartais mes turime gintis ar ginti kitus. Tada įtikime, kad „kovojame su blogiu“ ir net nesusimąstome, kad patys juo virstame. Viskas su kuo kovojame, stiprėja. Kam priešinamės įgauna dar daugiau jėgos.
Kur bepaklausysi, visi visur „kariauja“. Kova su nusikalstamumu, su alkoholizmu, narkomanija, skurdu, su vėžiu, net su vartojimu.
Kariauti norisi dėl tam tikro mūsų mąstymo modelio. Mūsų protas ir išorinis pasaulis labai stipriai susiję. Kai mąstymo modelis skatina mus kariauti, mūsų suvokimas tampa nepaprastai iškreiptas. Kitaip sakant, matome tai, ką norime matyti, o savo realybę interpretuojame taip, kaip mums patogu.
Tačiau visi veiksmai kilę iš šito modelio arba mūsų įsivaizduojamą priešą sustiprina, arba jį nugalėję tuoj pat įsigyjame naują priešą, kuris dažniausiai būna dar blogesnis negu pirmas. Štai kaip galima paaiškinti fenomeną, kai palikus vieną alkoholiką, moteris „susiranda“ dar didesnį girtuoklį.
Fizika paprasta. Tai, ką stengiamės išstumti, grįžta su dar didesne jėga. Ir nesvarbu, kalbam apie ligas, įvykius ar situacijas. Kovodami tik stipriname tai, į ką nukreipta kova.
Turėjo praeiti nemažai laiko, kol mano proto dirvos ir patirtys buvo paruoštos naujo mąstymo erai.
„Aš niekada neprisijungsiu prie judėjimo prieš karą. Pakvieskite mane, kai atsiras judėjimas už taiką“. Šiais Motinos Teresės žodžiais prasidėjo mano sveikimo-pažinimo kelias.
Tada supratau, kuo skiriasi kova prieš alkoholį nuo ėjimo už blaivybę. Kuo skiriasi kontrolė, nuo pasitikėjimo. Kuo skiriasi noras būti teisiai, nuo noro tiesiog būti.
Labai skirtingos būsenos, būti „prieš“ ir būti „už“.